Lituanistika

This article presents the results of a 2022–2024 research project focused on the piano music of the renowned Lithuanian composer and painter Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. The project aimed to prepare a critical edition of the composer’s piano works and to publish it as an interactive database, reflecting broader trends in contemporary (digital) editing and publishing of musical works. The database includes both complete and incomplete piano works by Čiurlionis, as well as sketches and fragments. All musical texts are linked and presented alongside their autographs, contemporaneous transcriptions, previous publications, and detailed commentary. Additionally, a unique search algorithm was programmed and integrated into the database, enabling music information retrieval based on basic criteria and allowing for comparative analysis of the works and fragments contained within the system.

Straipsnyje aptariama Lietuvos mokyklų architektūrinė raida tarpukariu. Laikomasi kompleksiškumo principo, gretinant švietimo nuostatas su ugdymui skirtos fizinės aplinkos formavimu. Mokyklų architektūra analizuojama funkciniu, planiniu, erdviniu, kompoziciniu ir estetiniu požiūriais. Pradžios mokyklų ir gimnazijų architektūrinis tyrimas konstruojamas pagal chronologiją. Išryškėjo Lietuvos mokyklų architektūros tarpukariu daugialypis kismas, pasireiškęs pastatų dydžio įvairove ir tolygesniu jų teritoriniu pasklidimu; medžiagos ir konstrukcijos, funkcinės sudėties ir erdvinio organizavimo kaita, formos raiškos transformacija. Pradinių mokyklų evoliucijoje akivaizdus pokyčių dinamiškumas – nuo medinio namo su klasės patalpa iki profesionalios architektūros mūrinio pastato su daugiakomplekte struktūra ir įvairialype funkcine sandara. Gimnazijos esmingai kito pastatų dydžio, paskirčių įvairovės, erdvinio organizavimo ir formodaros aspektais. Ketvirtajame dešimtmetyje išryškėjo mokyklų tipologijos architektūrinis modelis, pagrįstas funkciniu kompleksiškumu, racionaliu patalpų grupavimu, logiška erdvine sąranga, technologine kokybe ir nuosaikia modernistine estetika.

Tiriamas sovietmečio architektų modernistų savivaizdis kaip profesinei grupei būdinga vaizdinių, savęs supratimo ir vertinimo sistema. Išryškinamas vyriausiosios sovietmečio architektų profesinės kartos, studijas baigusios 1950–1969 m., savivaizdis ir kaip jį vertina vėlesnės kartos. Remiamasi pusiau struktūruotų giluminių interviu su 33 iškiliais Lietuvos architektais tyrimu teminės analizės metodu. Vyriausiosios sovietmečio architektų kartos atstovai selektyviais prisiminimais konstruoja architekto modernisto vaizdinį. Tai plačių gebėjimų menininkas, ambicingas kūrėjas, moralus ir reikšmingas valstybei bei visuomenei. Ši karta sovietinį laikotarpį linkusi laikyti „profesine normalybe“, o posovietines transformacijas – jos pabaiga. Dėl adaptacijos iššūkių jie nusivylę dabartimi ir jaučia nostalgiją praeičiai. Vėlesnės kartos vyriausiųjų naratyvus vertina prieštaringai, priklausomai nuo jų patirties dirbant architektais sovietmečiu. Jaunesnieji, studijas baigę 1990–2009 m., kategoriškai atmeta vyriausiųjų idealizuotą savivaizdį. Vyresnieji, baigę studijas 1970–1989 m., linkę apsvarstyti sovietinio architekto savivaizdį ir prisišlieti prie vienos iš gretimų kartų požiūrių.

Pastarųjų dviejų dešimtmečių laikotarpiu Vilniuje filmuotų kino projektų skaičiaus augimas rodo miesto gebėjimą varžytis pasaulinėje rinkoje siūlant filmų statytojams vietas, pritaikomas įvairių scenarijų įvaiz-dinimui. Nepaisant Vilniaus erdvinių ir vaizdinių išteklių intensyvaus naudojimo kino gamyboje, pačios filma-vimo aikštelės dėl jų laikinumo ir ribotos prieigos yra beveik nematomos. Šią vizualinę stoką sustiprina reiškinio kritinės refleksijos trūkumas, nes Vilniaus, kaip kitų pasaulio miestų kinematografinio dublerio, atvejis iki šiol netapo ir sistemingesnių tyrimų objektu. Šio straipsnio tikslas ir yra, pasitelkus įvietintos kino gamybos reikšmę vizualinei, sociokultūrinei miesto tapatybei atskleidžiančių tyrėjų analizės idėjas, ištirti Vilniaus filmavimo aikš-telių poveikį miestovaizdžių kūrimui 2011–2024 metais. Tyrimo šaltiniai– nematerialūs bei materialūs kino pramonės pėdsakai: Vilniaus kino biuro ikonografinis archyvas, kino įkvėptos ekskursijos po miestą, filmavimus nušviečiantys pranešimai žiniasklaidoje, artefaktų ir scenografijų intervencijos miesto aplinkoje. Tyrimas pa-rodė, jog filmavimo aikštelė yra veikėjų-aktantųsąveikos sistema, lemianti miesto regimybės ir įsivaizduojamybės kismą, taip pat ir pastangas paslėpti kino pramonės dalyvavimą miesto tapatybės fikcionalizavime. Vilniaus fil-mavimo aikštelių atvejų analizė atskleidė kinematografinio ir kasdieninio erdvės naudojimo, formos ir socia-linės vertės nesutapimus, atveriančius jų santykio modeliavimo ir kaitos galimybes, skatinančias kino gamybos pėdsakų miesto architektūroje, vaizdinijoje ir kultūroje paiešką, kritinį permąstymą bei meninį rekonstravimą. Rekonstrukcijos principo svarba Vilniaus kaip kino aikštelės prasmių tyrimui pagrįsta ir autorinio meninio kū-rinio – videofilmo „Vitrine Morte“ (2022)– pavyzdžiu.

The article examines the relationship between abstraction and the representation of nature and seeks to answer why and how the work of contemporary abstract artists is interpreted as a representation of nature. The paintings of Henrikas Čerapas serve as case study. The article suggests that abstraction should be understood as an expression of a deeper layer of meaning. The juxtaposition of the Late Baroque and abstract art in an un-conventional way, allows us to recognize the continuation of the pre-modern tradition of metaphysical thinking about nature in contemporary abstraction. In the pre-modern period, before the genre of landscape painting became popular as primarily an aesthetic representation of nature, the depiction of nature was linked to the met-aphysical dimension. This principle is evident in Late Baroque painting, which reflects the influence of Gottfried Wilhelm Leibniz’s philosophy of nature, emphasising the harmony between ‘vertical’ and ‘horizontal’ relation-ships. The abstract representation of nature as a connection between various elements is also close to twentieth- and twenty-first-century painting—in both Late Baroque and abstract painting, it points to a transcendent layer.

Straipsnio tikslas, remiantis archyviniais šaltiniais, periodinės spaudos reklaminiais skelbimais, išlikusių baldų pavyzdžiais, pristatyti lenktųjų baldų fabrikų steigimą, jų veiklą, gamintą produkciją Vilniaus mieste XIX a. pab. – XX a. pr. Aptariama lenktųjų baldų gamybos specifika, dizaino sprendiniai, svarbiausios šiuos baldus gaminusios Europos įmonės ir fabrikai. Parodomas vietos gamintojų radimasis, jų siekis įsitvirtinti ir konkuruoti su atvežtine produkcija.

The financial sector is introducing new services to meet consumer needs at a time of information society and rapid technological awareness growth. The study aims to summarize the existing global trends in banking sector digitalization and informatization and assess the impact of selected macroeconomic indicators on them. The World Bank's data were used for the principal analysis. We offer a novel model for evaluating relationships between banking digitalization and macroeconomic processes based on theoretically grounded assumptions. For a detailed study of banking informatization, countries with similar indicators ofResearchers in R&D per million people to Ukraine were selected (Romania, Cyprus, Ukraine, Malta, Croatia, Bulgaria, Latvia, Italy, and Poland). The research results allowed finding how our selected indicatorsaffect the development of digitalization of the financial sector. The obtained results may have practical economic politicy implications.

Straipsnyje ieškoma atsakymo, kaip socialinės ir emocinės ugdymo inovacijos padeda ugdyti vaikų ir jaunimo socialines ir emocines kompetencijas. Žemas socialinis kapitalas1, ypač Lietuvoje (112 vieta iš 167 šalių), prasta psichinė sveikata – pagrindinis COVID-19 pandemijos bruožas – lemia prastesnę ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų bei jaunuolių emocinę savijautą. Savižudybės yra pagrindinė 15–19 metų amžiaus žmonių mirties priežastis Lietuvoje ir Estijoje. Lietuvos, Estijos ir Latvijos mokyklose nesikeičia patyčių apimtis. Daugelyje šalių yra sunku kurti pasitikėjimu grįstus santykius mokyklose. Šie veiksniai ypač paaštrėjo per COVID-19 ir reikalauja naujų sprendimų. Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Vokietijos mokslininkų kuriamas Socialinio ir emocinio ugdymo prototipas (Social Emotional Education Prototype Modeling, SEEP)2 turėtų šeimai, kiekvienam mokytojui ir vaikui pasiūlyti algoritmą, kuris padėtų geriau suprasti savo emocijas, jas valdyti ir modeliuoti savo elgesį pozityviosios socializacijos linkme. Straipsnio autoriai siekia, kad SEEP algoritmas būtų tinkamas šeimos terapijai, mokyklos praktikai ir visapusiškai pagalbai bei padėtų spręsti kasdienes socialines ir emocines problemas vaikams ir jaunuoliams, ypač iš nepalankių šeimų, taip pat nesimokančiam ir nedirbančiam (Not in Employment, Education, or Training, NEET) jaunimui. Straipsnyje aptariamos ir kitų Europos šalių socialinių emocinių kompetencijų ugdymo iniciatyvos, kurios skirtos atskirtį patiriantiems jaunuoliams motyvuoti ir įgalinti.

Straipsnyje išskiriamos ir analizuojamos aktualiausios ir dažniausiai nagrinėjamos šių dienų tyrimų temos, apimančios pedagogiką ir fizinę mokymo(si) aplinką, stengiantis analizuoti šios sąsajos būdus, priemones, aspektus ir metodikas kitų tyrėjų mokslo darbuose. Nagrinėjant pedagogikos ir fizinės mokyklų aplinkos sąsajas buvo pasitelkta sisteminė literatūros šaltinių analizė. Remiantis sisteminės analizės rezultatais straipsnyje yra patei-kiamas mokyklų architektūros ir šiuolaikinio bendrojo ugdymo(si) tikslų ir uždavinių sąveikos modelis. Tai XXI a. mokyklos modelis, atskleidžiantis tuos fizinės mokymo(si) aplinkos veiksnius ir savybes, kurios padėtų sukurti šiuolaikinį ugdymą(si) atitinkančią fizinę mokymo(si) aplinką.