The Philosopher's Index

Straipsnyje pristatoma Martino Heideggerio atstumo analizė, susieta su jo pasaulio pasauliškumo, parankumo ir kitomis pagrindinėmis filosofemomis. Ši analizė yra susieta su jo mokslo fenomenologija, erdvės fenomenologija bei technikos klausimo svarstymu. Kaip tam tikra priešprieša Dasein atstumiškumui pateikiama beatstumė (vok. Abstandlosigkeit) kaip būsena, kurioje nebėra skirtumo tarp artumo ir tolumo, ar jų pačių visai nėra, kadangi visur dominuoja atstumo ir artumo nebuvimas. Parodoma, kaip tai susiję su Vakarų metafizika, moderniuoju gamtos mokslu bei technika. Atskleidžiama, kas atstumo ir beatstumės analizę sieja su Gestell apmąstymu.

In the context of Stoic philosophical ethics, this article examines the theory of leadership traits and behaviour, leadership virtues, communication, and life practices. The Stoic philosophical tradition, which originated in ancient antiquity, is gaining popularity and relevance in today’s world of technological change, competition and insecurity. An analysis of the scientific literature reveals that leadership is widely addressed within various disciplines, reflecting its growing role in economics, business, politics, education, the media, and other areas of society. The article demonstrates that although the Stoics did not use the terms ‘leadership’ or ‘communication,’ their philosophy can be related to the theory of personal leadership by providing a broad and comprehensive presentation of the individual’s moral system, practices of self-restraint and self-development in life, behavioural patterns and communication principles. The analysis reveals that the theories of self-regulation, self-direction, intrinsic motivation and other qualities of a leader, as defined by contemporary leadership researchers, have their origins in Stoic philosophy.

Šiame straipsnyje nagrinėjama „hibridinės lingvistinės tapatybės“ sąvoka, žvelgiant į ją kaip į teorinį kon- ceptą, leidžiantį geriau suprasti, kaip individai veikia daugiakalbiuose ir daugiakultūriuose kontekstuose, formuojamuose migracijos bei priverstinio perkėlimo. Vadovaujantis tapatybės tyrimais, hibridinė tapatybė apibrėžiama ne kaip savanoriškas kalbų ir kultūrų susiliejimas, o kaip situacinė ir nuolat kintanti konstruk- cija, formuojama būtinybės, marginalizacijos bei prisitaikymo sąlygomis. Analizė yra paremta ankstyvaisiais Ruano darbais ir vėlesnėmis Lankiewiczo bei Almashouro studijomis, hibridinę lingvistinę tapatybę apibrė- žiant platesniuose translanguaging (kalbų peržengimo / kalbų ribų kirtimo), kodų kaitos ir lingvistinių re- pertuarų dinamikos diskursuose. Straipsnyje pabrėžiama, kad ši tapatybė formuojasi per kasdienes kalbines praktikas, individams balansuojant tarp paveldo ir priimančiosios kultūros, tarp pažeidžiamumo ir atspa- rumo, tarp atskirties ir priklausymo. Hibridiškumas suprantamas ne kaip statiškas dvikalbystės ar daugia- kalbystės žymuo, o kaip dinamiškas ir santykinis tapatybės konstravimo procesas. Daroma išvada, kad hibridinė lingvistinė tapatybė turėtų būti konceptualizuojama kaip esminis kultūrinės sąveikos ir savasties atkūrimo mechanizmas daugiakalbėje aplinkoje.

Straipsnyje nagrinėjamos Alhambros – svarbiausio islamiškosios kultūros bei architektūros objekto Andalūzijoje – architektūrinės ir estetinės savybės. Straipsnio autorius analizuoja vandens kultūros bruožus, susijusius su tuo istoriniu Viduramžių tarpsniu, kai šis islamo kultūros objektas klestėjo. Alhambra yra vienintelis mūsų laikus pasiekęs islamiškosios vandens estetikos Europoje pavyzdys. Nepaisant gausių pokyčių, pertvarkymų, restauracijų, šis architektūros kompleksas yra išsaugojęs kai kuriuos specifinius Viduramžių tarpsnio arabų vandens kultūros bruožus. Straipsnyje tyrinėjamos esminės vandens geometrijos ir estetinių efektų savybės islamiškosios vandens kultūros kontekste, taip pat vertinama dabartinės šio objekto vandens estetikos būklė, kuri gali skirtis nuo vaizdinio, egzistavusio Viduramžių laikotarpiu.

The overview of this issue of Philosophy/Sociology presents the main themes through the lens of basic introduction to philosophy: metaphysics, epistemology and practical philosophy. The interrelationship between the three is shown. In this issue, among other themes, John Dewey’s concept of experience of nature is presented, some topics of skepticism and ethical aspects of war, progress of technology and business are discussed.

Šis straipsnis pratęsia ir papildo praeitame šio žurnalo numeryje pateiktą publikacijų, skirtų Faidrui arba jo kalbai Puotoje, aptarimą. Jame buvo išryškintas Eroso, kaip prieštaravimus suvienijančio prado, kaip apimančio ekstatinį išėjimo iš savęs aspektą ir kaip tapataus Dasein supratimas. Šiame straipsnyje pasitelkiamas Heideggerio graikiškosios minties sistemos supratimas, į pirmą planą iškeliantis pamatinį vienio ir daugio „mistinį“ santykį, bei jam giminingas kosmo tragiškosios jausenos supratimas, siekiant interpretuoti Faidro pateiktą Eroso vaizdinį. Kartu siekiama praskleisti viso kūrinio Puota prasmę ir parodyti, kokią vietą ir kodėl jo „struktūroje“ užima Faidro kalba.

Šiame straipsnyje siekiama aptarti Faidro kalbos reikšmę Platono Puotoje, remiantis jai skirtais ne itin gausiais tyrimais (publikacijomis). Faidro kalbos supratimas nėra savitikslis: ji laikoma kertine, arba įžangine, nes joje įvedami ar parodomi visam kūriniui būdingi bruožai. Faidro kalba suvokiama bendresniame horizonte, siekiant suprasti ne tiek Puotą apskritai, kiek orientuojantis į jos „išvadą“, kad tragedija ir komedija iš esmės susietos, laikant tai viso kūrinio leitmotyvu. Remiamasi prielaida, kad, atsižvelgiant į didelę komedijos reikšmę šiame kūrinyje, svarbiausiu jo personažu galbūt reikėtų laikyti Aristofaną. Todėl Faidro kalbos ir personažo tyrimas galų gale turėtų būti pajungtas Aristofano vaidmens kūrinyje apmąstymui.

Straipsnyje aptariamas sąmokslo teorijos fenomenas ir bruožai. Sąmokslo teorijos nagrinėjamos komunikaciniu požiūriu, iškeliant jų paradoksus. Taikomi filosofinės kritinės analizės ir fenomenologinės introspekcijos metodai, siekiant išnagrinėti įvairius šio reiškinio aspektus – tiek neigiamus, tiek teigiamus. Sąmokslo teorijos – tai įvairiapusis masinės komunikacijos ir viešojo gyvenimo fenomenas, apimantis sociologinius, komunikacinius, psichologinius, politinius bei filosofinius aspektus. Sąmokslo teorijų neįmanoma išnaikinti, nes tai – priežasčių ieškojimo, valdžios kritikos ir kompensacinio mechanizmo forma. Maža to, jos vaidina svarbų vaidmenį, kaupiant socialinį kapitalą, ir padeda visuomenės lyderiams auginti savo autoritetą.

Šiame straipsnyje analizuojama, kaip XVI amžiuje, kuris laikytinas pirmuoju logikos Lietuvoje amžiumi, buvo aiškinamas žmogiškojo intelekto antrasis veiksmas – teiginys – scholastinėje logikoje Lietuvoje. Straipsnio autorius susitelkia į žodžio (lot. vox), kaip bendrosios teiginio elementų giminės, analizę ir pačių minėtųjų elementų interpretaciją. Tekste prieinama prie išvados, kad scholastinės logikos Lietuvoje XVI a. atstovai esminiais teiginio elementais tradiciškai laikė daiktavardį (lot. nomen) ir veiksmažodį (lot. verbum). Analizuodami žodį kaip bendrąją daiktavardžio ir veiksmažodžio giminę, šie autoriai įsitraukė į reikšmingą scholastinį ginčą tarp tomizmo ir škotizmo, kuriame buvo nagrinėjamas santykis tarp žodžio ir daikto. O aptardami žodžio statusą, minėti scholastai vieningai sekė scholastine tradicija, kurioje žodžiai laikyti sutartiniais ženklais, priskiriamais daiktams, remiantis tam tikru tarpusavio panašumu.

The article analyzes one of the most significant aspects of logical legacy of Diego Ortiz (Jacob Ortizius, 1564–1625), the professor of Vilnius University, also of Lublin, Poznan and Pultusk Jesuit Colleges. The article concentrates on the metalogical level included in Ortiz’s lectures on logic delivered in Poznan Jesuit College and Vilnius University. This level includes questions about the logic’s status, object and origin. The article concludes that, in explaining the status and object of logic, Ortiz became a participant of the scholastic controversy, siding with the Occamists in the first dispute and with the Thomists in the second. As for the origin of logic, Ortiz was faithful to the scholastic tradition that derived logic from the reflexive human experience. Ortiz also proclaimed Aristotle as the first and final creator of logic, by asserting that everything that was invented and written in logic after Aristotle could be easily derived from what magister dixit.