Erdvinio planavimo ir modeliavimo principų taikymas vertinant mažųjų uostų ekosistemų patrauklumą įvairaus tipo linijinės laivybos plėtojimui

Abstract

Kuršių marių regionas turtingas navigacinės tematikos istoriniais archyvais, kuriuose pavaizduoti buvę mažieji uostai, gausus topografinių žemėlapių ir marlapių paveldas. Vertinant pagal šiandienos situaciją, mažųjų uostų ir prieplaukų geolokacijos ne visada sutampa su situacija praeityje, o linijinė laivyba tapo sezonine ir egzistuoja uždaros linijinės laivybos (ypač keleivinės) ekosistemos, kurios labiau veikiamos verslo sprendimų, nei erdvinio planavimo ir darnumo principų, todėl linijinės laivybos strateginiame ir erdviniame planavime sudėtinga vertinti šių ekosistemų tolesnės raidos modelius. Pirmiausia, būtina atlikti išsamų mokslinį taikomojo pobūdžio tyrimą, kuris padės rasti atsakymus, kodėl Lietuvos Kuršių mariose linijinė laivyba nėra pilnai išnaudojama. Ypač pasigendama susisiekimo mariomis tarp gyvenviečių prieplaukų ir mažųjų uostų bei kitų prieplaukų. Antra vertus, svarbūs ribojantys veiksniai – tai kompleksinės vandens turizmo sistemos ir rekreacijos erdvinės plėtros koncepcijos nebuvimas, kas riboja ir linijinės laivybos šiame regione plėtrą tiek pramoginės, tiek ir reisinės (keleivinės, krovininės). Kuršių marių regione iš viso yra apie 37 mažieji uostai ir prieplaukos tinkamos linijinės laivybos organizavimui mažaisiais laivais, tačiau nėra sisteminės duomenų bazės apie šių mažųjų uostų ir prieplaukų būklę (techninius parametrus, talpumą, gylius ir kt.), o tai apsunkina linijinės laivybos erdvinio planavimo procesus, neturint pilnos informacijos apie mažųjų uostų ir prieplaukų būklę linijinės laivybos organizavimui juose.